Aukštaitijos nacionalinio parko senoviniai miškai

Aukštaitijos nacionalinis parkas, įsteigtas 1974 m., yra seniausias ir labiausiai mylimas Lietuvos nacionalinis parkas. Apimantis 405 kvadratinius kilometrus šiaurės rytų Lietuvoje, jis saugo kraštovaizdį su daugiau nei 100 ežerų, senoviniais miškais ir tradiciniais kaimais, išsaugojusiais šimtamečius gyvenimo būdus. Parko miškuose auga vieni seniausių Lietuvos medžių — šimtamečiai ąžuolai ir pušys, stovintys dar nuo ikimodernių laikų. Vaikščiojimas po šiuos miškus su jų katedrinėmis lajomis ir samanomis apaugusiomis grindimis primena kelionę laiku. Parke taip pat praktikuojama tradicinė lietuvių drevinė bitininkystė — ant medžių keliamų drevių, tradicija, siekianti daugiau nei tūkstantį metų. Ežerai yra parko brangakmeniai — nuo skaidrių Lūšių ežero vandenų, kur matomas dugnas giliai po vandeniu, iki tarpusavyje sujungtų Baluošo ežerų grandinės, idealios baidarėms. Tradiciniai mediniai kaimai puošia ežerų pakrantes, daugelis vis dar puoselėja liaudies amatus, medinę architektūrą ir bendruomenines tradicijas, išgyvenusias šimtmečius okupacijos ir modernizacijos.